Mūsų vykdomą projektą „Klaipėdos vieškeliais“ vainikavo išvyka po Kuršių neriją – o vyšnele ant torto, galima sakyti, tapo žuvienės ragavimas improvizuotame restorane ant Kuršių marių kranto. Skonis – neapsakomas!
Jeigu, kas dar nėra buvęs pas Juodkrantės žveją Karolį Tamulį, labai rekomenduotume. Ne tik susipažinsite su tradicine žvejyba Kuršių mariose, sužinosite kokie ir kur mariose tinklai naudojami, kas yra „bumbinimas“ ir kaip žvejojama žiemą, pamatysite senuosius žvejybos įrankius, kuriuos K.Tamulis iki šiol naudoja, užuosite ant kranto džiovinamų tinklų kvapą, bet ir paragausite paties žvejo išvirtą šviežios žuvies žuvienę. O apie žvejybą ir neromantišką žvejo gyvenimą Karolis, atrodo, galėtų pasakoti be galo be krašto, neslepia, kad nelengva, bet ir toliau žada plėtoti šį verslą.
Lankantis Kuršių nerijoje, negalima neužsukti į Raganų kalną. Per keturiasdešimt metų skaičiuojanti, medinė skulptūrų ekspozicija atvirame laukia, slepia ir senas, ir naujas legendas, tereikia turėti tinkamą gidą, kuris sugebėtų tas skulptūras prakalbinti.
Dar Kuršių nerijoje negalima nesustoti ir nepasigrožėti kopomis. Tai ir darėme – gėrėjomės kopomis tiek iš marių pusės, tiek nuo Parnidžio kopos viršaus. Kopos, kurios kažkada buvo didžiulė grėsmė vietiniams gyventojams, dabar viena didžiausių Kuršių nerijos nacionalinio parko vertybių.
Dar keliaujant po Kuršių neriją neišvengsite akistatos su gintaru. O daugiausiai apie gintarą galima sužinoti Nidos Mizgirių gintaro galerijoje – nuo mažyčio gintaro lašelio susidarymo iki stulbinamo dydžio ir grožio gintaro luitų ar dirbinių.
Tai buvo jau trečioji, paskutinė Klaipėdos tautinių bendruomenių atstovų kelionė, skirta Klaipėdos krašto pažinimui, vykdoma, pagal Tautinių mažumų departamento finansuojamą Tautinių kultūrų centro projektą „Integralus – kalba, kultūra, istorija“, tiksliau sudėtinę šio projekto dalį, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui – „Klaipėdos krašto vieškeliais“. Vykdant šį projektą apkeliavome nemažai Klaipėdos krašto – pradėdami nuo bene labiausiai nutolusių Bitėnų, kur susipažinome knygų spausdinimo tradicija – ir baigėme apvažiuodami pamario kraštą – pabuvota Rusnėje, Drevernoje bei Kuršių nerijoje.
Foografijos – Irinos Beliajevos, KTKC
