Keliavome į Vilnių – išsiaiškinti, kodėl šis miestas vadintas Šiaurės Jeruzale, kodėl žydų virtuvės išpopuliarintame beigelyje yra skylutė ir, galiausiai, kaip Vytyje turi būti vaizduojama žirgo uodega?
Meluotume, jei sakytume, kad tokie klausimai tikrai kamavo mūsų tautinių bendruomenių atstovus, kartu vykusius į Vilnių. Bet nemeluosime, tokios diskusijos tikrai užvirė jau atvykus į sostinę, kai ekskursavome po žydiškąjį Vilnių, kai ragavome beigelius ir dairėmės po LR Seimo rūmų sales.
Priminsime, kad pagal programą „Sostinių takais“ keliaujame vykdydami Tautinių mažumų departamento finansuojamą projektą „Integralus: kalba, kultūra, istorija“, kurį įgyvendinant, Klaipėdos Tautinių kultūrų centras ir organizuoja pažintinių išvykų ciklą.
Atvykus į sostinę, šįkart ieškojome žydiškų Vilniaus pėdsakų. Ekskursavome po vietas, kur gyveno Vilniaus žydai, kur buvo įkurti žydų getai. Klausėmės gidės Aušros Mikulskienės meistriškai supintų istorijų apie žydų kasdienybę, prekybą ir gyvenimą, istorijų apie iškilias žydų asmenybes, lankėme jiems pastatytus paminklus, o Žydų kultūros ir informacijos centro pusrūsyje, gidės vedami, atradome ir žydišką slėptuvę -maliną. Žydišką temą tęsėme ir keliaudami į Halės turgų – ten užsukome pas „Beigelistus“ ir ragavome sparčiai Lietuvoje populiarėjantį patiekalą – beigelį.
Beigeliai, atsiradę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Lietuvoje beigeliai buvo populiarūs iki XX a vidurio, tačiau išnyko Antrojo pasaulinio karo metu su žydų kultūros dalimi. Pasak kavinių „Beigelistai“ įkūrėjos Nomedos Kuodienės beigelis – vienintelis duonos gaminys, kuris prieš kepant dar ir apverdamas. Dėl to jo išorė tampa traški ir kieta, o vidus – tąsus ir minkštas. N.Kuodienės teigimu tikras beigelis turi pareikalauti iš valgytojo šiokių tokių pastangų. Tuo įsitikinome patys.
Na, o visos išvykos į Vilnių svarbiausiu akcentu tapo apsilankymas Seimo rūmuose.
Lankėmės vienoje moderniausių Europoje pagal įrangą Seimo salėje, kur posėdžiauja mūsų parlamentarai. Lankėmės ten, kur mūsų aukščiausieji vadovai susitinka su garbingiausiais užsienio svečiais. Lankėmės salėje, kur buvo pasirašyta Lietuvos konstitucija. Lankėmės istorinėje Seimo posėdžių salėje, kur, 1990 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Dar žvelgėme į istorines nuotraukas, kaip buvo ginamas Seimas 1991 m., skaičiavome rūmuose apsilankiusių aukščiausių pasaulio valstybių valdovų portretus, apžiūrinėjome jų dovanotas prabangias dovanas ir, žinoma, pabandėme įsivaizduoti, kaip jaučiasi parlamentarai dalindami komentarus žurnalistams. Net Seimo kavinėje pabuvojome. Galima, sakyti, kad gal kai kam net kilo minčių iš tikro pabandyti seimūno duonos…
Esame labai dėkingi mus per Seimo sales lydėjusiam Romui Dailidėnui, Seimo lankytojų centro vyriausiajam specialistui ir čia dirbančiam vertėjui. Ir ne tik už tai, kad jis išvedė mus per visus Seimo rūmus nepaklaidinęs, bet ir už papasakotas istorijas, atskleistas Seimo užkulisių detales ir šiltą bendravimą bei įpliekstas diskusijas apie tai, kaip iš tikrųjų turėtų būti vaizduojamas Lietuvos herbas – Vytis, tiksliau žirgas, o dar tiksliau žirgo uodega. Pakelta ar nuleista? Net viešose erdvėse pasitaiko įvairių variantų. Ir nors diskusijos dėl to netilo ir keliaujant atgal į Klaipėdą, nuo šiol žinome, kad pagal heraldikos taisykles, žirgas turi būti su pakelta uodega.Va taip!
Fotografijos – Oksana Juozaitienė, KTKC.
