„Sveciuose“ pas dzūkus. Tikrai taip. Tai ne klaida – buvom „sveciuose“ pas tuos, kurie dzūkuoja ir dažnai savo kalboje č, dž raides pakeičia į c ir dz. Ir tai aišku ne vienintelis šio regiono gyventojų išskirtinumas – apie tai sužinojome aplankę Dzūkijos sostinę Alytų, o kad Dzūkiją verta aplankyti vien dėl dzūkiškos bandos – įsitikinome pabuvoję amatų centre Pivašiūnuose ( Alytaus raj.).
Kaip jau supratote tai buvo dar viena mūsų kelionė – pagal projektą „Kultūros saitai“ keliavome pažinti jau ketvirtąjį Lietuvos regioną. Su mumis keliavo rusų, baltarusių, ukrainiečių, armėnų, totorių, lenkų bendruomenių ir bendrijų atstovai.
Kiek yra tarmių, patarmių, šnektų ir kas yra tikriausi dzūkai – aiškinomės Alytaus kraštotyros muziejuje. Labai noris „pagirc“ dzūkus už tokį interaktyvų muziejų, kur senovę, kraštą ir papročius galima pažinti pačių moderniausių šiuolaikinių technologijų dėka. Įspūdį jau palieka išmaniosios ekspozicijos, kur galima išgirst dzūkiškas šnektas, dainas, pasimokyti regioninių tautinių kostiumų subtilybių . Tai ką bekalbėti apie tikrą autentišką dzūkišką pirkią, į kurią užėjus, pamačius kasdienį gyvenimą lydinčius rakandus, baldus bei kitką, užsidėjus specialius akinius galima virtualiai susipažinti ir su šio namo šeimininkais, kurie išdygsta prieš jūsų akis ir lyg niekur nieko toliau gyvena savo gyvenimą. Kai jau galvojome, kad „išmaniau“ nebegalima – muziejaus edukatorius Giedrius Bernatavičius pasiūlo mums tiesiogine prasme „pakilti į orą“. Užsidedame specialius akinius ir – skrendame virš Dzūkijos žemės, miškų, ežerų ir upių.
Muziejuje mūsų delegacija, gal būtų likusi ir visai dienai, nes veiklos čia netrūko. Ne tik muziejaus eksponatus apžiūrinėjome, bet daug ką lietėme, čiupinėjome, išbandėme. Net savo kaimą statėme lietuviško, medinio „lego“ kaladėlių pagalba. Ne tik statėme, bet ir rungėmės kas greičiau tai padarys.
Laikas muziejuje pralėkė nepastebimai, nors ir nelabai norėjome, teko atsisveikinti – nes mūsų laukė kita įžymybė – dzūkiška banda. Kaip ją gaminti, kaip pečių paruošti ir kaip kepti mus mokė Pivašiūnų amatų centro edukacijų veiklų vadovė Stasė Čižauskienė. Kepėme, kaip šiame regione įprasta, bulvinę bandą ant kopūsto lapo. Kol gaminome – dar ir dzūkiškų dainų klausėmės, dzūkiškos šnektos subtilybes bandėme išgirsti, bei suradome, kad turime bendrą žodį – ir rusiškai ir dzūkiškai įrankį krosnyje anglis pamaišyti vadiname „kačerga“. Užgrojus akordeonui ir mūsų delegacijos atstovai išsijudino – totoriai, baltarusiai ir kazokai savo dainas užtraukė, o rusai savo šokį demonstravo. Laikas netruko prabėgti, bandos iškepė. Liko paskutinis malonumas – jas ragauti su ypatingu dzūkišku padažu – „daryciniu“.
Tiesa, kol bandos kepė, nieko neveikdami nesėdėjome. Kaip būdamas šiame krašte neapsilankysi Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, pastatytoje 1825 m. garsėjančioje stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Žinoma, kad mes ją aplankėme. Bažnyčia pastatyta ant kalniuko, tad sakoma, kad nakties metu, apšviesta – ji matoma apylinkėse beveik 5 km. spinduliu. Pivašiūnai garsūs savo Šv. Mergelės Marijos atlaidais per Žolinę, kai ten suplaukia tūkstančiai tikinčiųjų.
Beje, tai nebuvo pirmieji maldos namai, kuriuos mes šios kelionės metu aplankėme.
Pakeliui į Alytų negalėjome nestabtelėti Raižių kaime ir nepasigrožėti totorių mečėte, juolab, kad su mumis keliavo totorių bendrijos atstovai, o mečetė – tai Lietuvos kultūros paveldo objektas, menantis ypatingą Lietuvos istorijos tarpsnį, kai į mūsų šalį kėlėsi ir čia apsigyveno LDK kunigaikščių atvilioti totoriai. Kaip žinia, labiausiai totorius kaip ištikimus ir gerus karius vertino Vytautas Didysis. Aplankėme ir jam Raižiuose 2010 metais pastatytą paminklą, su įkomponuotais Gediminaičių stulpais ir totorių simboliu Tarak Tamga. Prie mečetės pastatyti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – vietovės kurioje įvyko Žalgirio mūšis laiką dabartinėje Lenkijoje.
Keliaujant atgal į Klaipėdą laikas taip pat neprailgo. Kartu vykusi tautodailės mokytoja Marina Filičeva mokė kaip iš siūlų galima vynioti tradicinę mandalą ir taip lyg įprasminti kelionės metu patirtus įspūdžius, kurių būta tikrai nemažai.
Turbūt, kaip pasakytų tūlas dzūkas – „nenusvyliau nepacingėjis vykci tokion tolimon kelionėn – viskas labai paciko. Likite sveiki ir bagoci!“
