Nors iki šv.Kalėdų dar skaičiuojame dienas ir net savaites, bet su mumis į Kauną keliavusieji jau pajuto šventinę dvasią, nes pabuvojo ten, kur jau Kalėdos – kur kvepia meduoliais, kučiukais, aguonomis, kur jau papuoštos žaliaskarės, kur skambėjo kalėdiniai palinkėjimai.
Per šiuos metus, įgyvendinant projektą „Kultūros saitai“, su skirtingų Klaipėdos tautinių mažumų bendruomenių ir bendrijų nariais aplankėme visus 5 Lietuvos regionus: susipažinome su Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažąja Lietuva, o paskutinę savo kelionę skyrėme pažinčiai su kalėdinėmis tradicijomis Lietuvoje. Kur gi, geriau tai galima padaryti, jei ne ten, kur dirba etnografai, regionų tradicijų žinovai bei puoselėtojai ir, kur visi Lietuvos regionai – kaip ant delno – gruodžio 3 d. keliavome į Rumšiškėse (Kauno raj.) esantį Lietuvos liaudies buities muziejų.
Šio muziejaus teritorija – beveik 200 ha. Pagal užimamą plotą bei nekilnojamųjų eksponatų skaičių, tai – vienas didžiausių muziejų po atviru dangumi Europoje. Tai vienintelis etnografijos rūšies muziejus Lietuvoje, pristatantis sumažintą visų etnografinių Lietuvos regionų ir miestelio atspindį.
Neatsispyrėme ir mes pagundai dar kartą žvilgtelėti kaip atrodo tipiškos aukštaitiškos, žemaitiškos, dzūkiškos ar suvalkietiškos sodybos. Kiek jose pastatų? Kokios tvoros? Kokie puošybos ir dekoro elementai? Dairėmės ir po tarpukario, tipišką, lietuvišką miestelį, kol užsukome į ten esančią kepyklėlę. O tuomet jau ėmėmės ir darbo.
Edukatorė Rasa Bertašiūtė iškart visiems padalino prijuostes, galvos apdangalus ir tešla apdalino. Gaminome ne bet ką, o šventinius, kalėdinius meduolius. Stengėmės, minkėme, į formeles lipinome ir į skardas krovėme. Kol meduoliai kepė, klausėmės edukatorės pasakojimų apie šiuos kepinius, o kai kepykloje pasklido švelnus imbiero, cinamono, gvazdikėlių kvapas, ėmėmės sudėtingiausio etapo – meduolių puošybos. Kadangi meduoliai šventiniai, netrūko ir kalėdiškų simbolių – dailinome juos kas kaip mokėjome.
Bet ir prie meduolių ilgai nepasilikome. Į miestelį atriedėjus arklių traukiamoms bričkoms, sėdome į jas ir su dainomis keliavome į kitą edukaciją„ Atvažiavo Kalėda“. Jau beveik atvykus į kitą sodybą, vedeliotojai iškrėtė pokštą ir pirmą senovinę kalėdų tradiciją pristatė – paraginę arklius taip bričkas įsiūbavo, kad vos į sniegą nepūkštelėjom. Pasirodo, kad prieš kūčių vakarienę reikia sniego pusnin griūti, tikėta, kad metai bus labai geri – aiškino mus pasitikę sodybos šeimininkai edukatoriai Agnė Augustatienė ir Valentas Pilionis, pravedę mums kūčių vakarą, su tradicinėmis dainomis, žaidimais ir kitais apeiginiais ritualais. Užėjus vidun, laukė gausus kūčių vaišių stalas – aiškinomės patiekalų ypatumus, regionų skirtumus gastronomijoj, bei vakaro simbolius, jų prasmę. Net ateitį su šiaudais būrėm ir, aišku, ragavom bei dainavom. Paprašius padainuoti, antrąkart raginti nereikėjo – dainų negailėjo tiek totoriai, tiek rusai ar baltarusiai ar žydų bendruomenės atstovai. Taip bedainuojant ir svečio sulaukta. Kas gi kitas į duris per šv.Kalėdas belsis, jei ne senis Kalėda su maišu dovanų. Džiaugėmės ne tiek dovanomis, kiek išgirstais šventiniais palinkėjimais – juos tarė kiekvienas mūsų delegacijos narys, o kad linkėjimas išsipildytu, jis dar buvo užtvirtinamas senio Kalėdos lazda – trim pabeldimais į grindis. Oi beldėme. Tradiciškai linkėjome ir laimės, ir sveikatos – vieni kitiems ir savo artimiesiems. Pasidžiaugta ir mūsų bendruomenių tarpusavyje bendravimu.
„Nesvarbu, kokiomis kalbomis žmonės tarpusavyje bendrauja. Svarbu, kad jie bendrauja tarpusavyje ir draugauja, gyvena taikoje ir ramybėje“, – visus sveikindama su artėjančiomis šventėmis vėliau užbaigė Tautinių kultūrų centro direktorė Jelena Butkevičienė.
Bet mūsų kalėdinė kelionė dar nesibaigė. Nepraleidome progos pasigėrėti šventėms pasipuošusiu Kaunu. Pirmiausia išbandėme tik Kaune esantį, tokio tipo transportą – funikulierių, veikiantį nuo 1935 metų. Funikulieriu pakilome į Aleksoto kalną ir iš aukšto gėrėjomis miesto panorama, o vėliau pasinėrėme į kalėdinę vasarą – taip norisi pasakyti, pamačius „Rojaus sodo“ tema išpuoštą Kauno eglutę, su šimtais drugelių ir gėlių.
Grįžtame, tarsi iš kalėdinės pasakos, – taip pakeliui namo vėliau kalbėjo mūsų pakeleiviai, namo veždami savo pagamintus meduolius, gautas dovanas, bei, aišku, kalėdines, nuotaikas.
