Užlipti į Ventės rago švyturį – tai tarsi prisiliesti prie beveik 200 m. senumo istorijos. Beveik tiek metų šis, 11 metrų milžinas rodo kelią praplaukiantiems laivams. Ir, žinoma, čia suplūstantiems turistams. Kokiais pasijutome ir mes, su tautinių bendruomenių sekmadieninių mokyklų auklėtiniais išsiruošę į pamarį.
Taip tęsiame savo „Švyturių ambasadorių“ misiją, kurios tikslas kuo daugiau sužinoti apie švyturius, apsilankyti juose, o vėliau apie tai skleisti žinią kitiems. Tad pakeliui atidžiai klausėmės pasakojimo apie tai, kaip iš viso pasaulyje atsirado švyturiai, kad iš pradžių bokštuose buvo deginami laužai, lajus, net žvakės, o vėliau pereita prie alyvos, kol galiausiai ateita iki šių dienų modernių technologijų.
Kalbant apie istoriją, Ventės rago švyturys – seniausias Lietuvoje, nes buvęs vienų seniausių prie Baltijos jūros Klaipėdos švyturys, pastatytas dar 18 a. vėliau perdarytas, II pasaulinio karo metais buvo sugriautas, o ši gražuolis, nors ir jaunesnis už autentišką Klaipėdos švyturį, pastatytas 1852 metais. Tiesa, pirmasis Ventės rago švyturys yra buvęs pastatytas dar anksčiau – nes ši vieta Kuršių mariose buvo pavojinga laivybai.
Dabar gi, švyturys naudingas daugiau žūklės mėgėjams, o ir apsilankantiems turistams. Ventės ragas, dėl atsiveriančios vandenų panoramos, dažnai pavadinamas pasaulio kraštu, o palypėjus, kad ir į 11 metrų aukštį – atsiveriantys Kuršių nerijos kopų, Preilos, net Nidos vaizdai žavi ne vieną.
Kitas mūsų aplankytas švyturys – Rusnės saloje esantis – Uostadvario gražuolis. Pamatę švyturį vaikai spėliojo, ar tik pamario švyturiai nebus dvyniai, na mažų mažiausiai – broliai ir ieškojo panašumų bei skirtumų. Uostadvario švyturys, nors taip pat mena 19 amžių, yra aukštesnis už Ventės rago švyturį ir siekia net 18 metrų. Tiesa, šviesa iš šio švyturio jau seniai nebesklinda – jis lankomas kaip istorinis Rusnės paminklas.
O būnant Rusnėje, negalima nepasinaudoti proga ir nepasmalsauti kaip šioje, vienintelėje Lietuvos saloje gyvena vietiniai žmonės – šiandien ir anksčiau. Tuo tikslu ir užsukome į etnografinę žvejo sodybą, kur mus pasitiko, tikra šių vietų tradicijų saugotoja, gidė ir edukatorė Violeta Benetienė. Violeta pasasakojo kaip žmonės čia gyvena kovodami su potvyniais ir pavedžiojo po 200 metų senumo žvejo sodybą, kurioje gausu senovinių, jau nebenaudojamų daiktų – tiek žvejybos, tiek buities rakandų, kurių mūsų vaikai nėra niekada matę. O dar labiau iš nuostabos vaikų akys plėtėsi, kai buvo pakviesti pažaisti senovinių žaidimų. Kad išsipirktų fantus, teko atlikti ir senovines užduotis, apie kurias vaikai niekada nebuvo girdėję – tai ir atsidurti tarp žemės ir dangaus, dantimis paliesti lubas ir panašiai. O ir į smagius žaidimus sodybos kieme vaikai įsijungė su entuziazmu – ir ratelius sukome, ir improvizuotais kojūkais avėdami varžėmės.
Atsisveikinome kupini įspūdžių, nuotraukų ir idėjų piešiniams – mat šių išvykų metu pamatyti vaizdiniai turės nugulti vaikų darbuose. Laukia „Švyturių ambasadorių“ misija – sukurti fotografijų bei piešinių parodą ir taip apie švyturius papasakoti kitiems.
Už nuotraukas ačiū – Marijai Papakonstandi, Nadiiai Solodenko, Leonidui Sobolevui.
