Keliavome ten, kur vanduo, žuvys ir gandrai, kur potvyniai reguliuoja žmogaus gyvenimą. Ten, kur gimė Rytprūsių sudėtinga istorija ir taip pradėjome pažintinių-kultūrinių išvykų ciklą — „Klaipėdos krašto vieškeliais“.
Tai viena iš sudėtinių, Klaipėdos Tautinių kultūrų centro inicijuoto ir vykdomo projekto „Integralus – kalba, kultūra, istorija“ dalių. Su Klaipėdos tautinių bendruomenių atstovais balandžio 21 d. leidomės į pirmąją šio ciklo kelionę.
Pirmiausia mūsų autobusas suko tolimųjų Bitėnų link. Ar bereikia sakyti, kad nors maži, bet itin svarbūs yra Bitėnai. Svarbūs tiek Klaipėdos kraštui, tiek visai Lietuvai – juk čia dirbo ir gyveno lietuvybę puoselėjęs bei Mažosios ir Didžiosios Lietuvos apsijungimo idėją propagavęs publicistas, visuomenės veikėjas, spaustuvininkas Martynas Jankus, be kita ko, jis buvo ir laikraščio „Aušra“ vienas iš leidėjų, kurio spaustuvėje Ragainėje šis, Lietuvai skirtas laikraštis ir buvo spausdinamas, kuomet Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda. Martynas Jankus neretai pavadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu, o šis naratyvas plevena ir už muziejaus sienų. Sodybos sode – Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai. Jų simboliai, aiškiai perteikti ar menininkų paslėpti ir nugulė ant didžiulių medžių skydų nutapytuose paveiksluose.
Martynui Jankui pagarbą atidavėme ir apsilankę prie jo kapo – Bitėnų kapinaitėse. Šios kapinės – Mažosios Lietuvos panteonas. Jose ilsisi ir kiti iškilūs Mažosios Lietuvos veikėjai, tarp kurių ir filosofas, rašytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas.
Mūsų kelias vingiavo palei Nemuną. Lankėmės legendomis apipintame Rambyno kalne. Nuo kalno, iš aukštai žvelgėme į čia pat už Nemuno esančia Rusiją. Grožėjomės baltųjų gandrų kolonija – skaičiavome čia įsikūrusius gandrus.
Gandrai lydėjo mus per visą kelionę – nenuostabu, juk užliejamos pievos – paukščių rojus. Ir neįtikėtina, nes nesitikėjome rasti užsilikusio potvynio – apsemtų laukų plotų.
Deja, bet potvyniai – ne vienintelės šio krašto bėdos. Su gidais aiškinomės šio krašto istorines peripetijas, sustojome prie paminklo „Vilko vaikams“. Pokaryje tūkstančiai šio krašto vaikų duonos, geresnio gyvenimo keliavo ieškoti į Lietuvą. Dažnai jų likimai tragiški ar mažų mažiausiai vargingi. Dažno patirtis – alkis, smurtas, prievarta ar pakeista tapatybė…
Netrūksta šio krašto istoriją kūrusių darbščių ir užsispyrusių žmonių istorijų. Rytprūsių išskirtinumas — pelkininkų gyventojų kolonijos, daug kam šiandien atrodo neįtikėtinos, nors ir dabartiniai šio krašto žmonės ne menkiau užsispyrę už autochtonus – sužinojome su gide Violeta Benetiene klajodami po Rusnės salą.
Apsilankėme ir tikroje, net 200 metų skaičiuojančioje Kazimiero Banio žvejo sodyboje. Stebėjomės žvejų gaudymo įrankių gausa, spėliojome žuvų pavadinimus ir žinoma, kad apsilankius vandenų krašte, iš čia neišvykome neparagavę tikros žuvienės, kurią mums virė rusniškė Anita Belokopytova. Ir atspėkite ką gi mes iš šio krašto vežėme namo, lauktuvėms? Aišku, kad ne suvenyrų…
Kam apsemti potvynio laukai, kam vaizdas į Nemuną nuo Rambyno kalno, kam Mažosios Lietuvos sodas, kam jautrios krašto istorijos ar savo gimto kaimo suradimas sename žemėlapyje – kiekvienam ta išvyka atmintyje išliks vis kitokia, bet, norisi tikėti, savotiškai svarbi – prisilietėme prie itin savito, turtingo istorija ir asmenybėmis krašto. Krašto, kur vanduo ir žmonės kartu kuria gyvenimą…
Fotografijos – Leonido Sobolevo, KTKC.
