Stačiatikiams dar minint neseniai praėjusias Kalėdas, į bendrą šventę vaikus sukvietė Klaipėdos baltarusių bendrija „Krynica“ ir VšĮ „Gudų idėjų jūra“. Tai buvo proga prisimint, sužinot ir išmokti apie baltarusiškas Kalėdų tradicijas. Pirmiausiai mokytasi karpinių meno ir gamintos kalėdinės aplikacijos, o tada jau linksmai vaikus pasitiko persirengėliai – kalėdotojai su savimi atsivedę ir protingų meškų, ir ožką, kuri čia tiek šoko ir trepsėjo, kad čia pat apalpo. Laimei vaikai buvo pasiruošę. Vos tik ožka užuodė jai paruoštas vaišes, iškart atsigavo ir toliau smagiai strikinėjo, o su ja ir visi atvykę į švente linksmai trepsėjo, šoko ir dainavo, ratelius suko. Bet labiausiai vaikus domino paslaptingasis Baltleikos teatras – visa magija vienoje dėžutėje. Kalėdinį vaidinimą apie Kalėdas, kūdikėlio Jėzaus gimimą, vaikams padovanojo baltarusių Batleikos teatras iš Baltstogės (Lenkija). Toks būdas – vaikščioti po kaimus ir rodyti kalėdines scenas su lėlėmis buvo itin populiarus Baltarusijoje. Pavadinimas Batleika kaip kalėdinis teatras, kilo nuo žodžio Betliejus. Tai liaudies teatro rūšis, nešiojamas lėlių teatras dėžėje, kurių būta net kelių aukštų. Baltarusijoje tokie vaidinimai buvo itin populiarūs 18-19 a. ir vėl atgimsta baltarusių diasporose užsienio šalyse. Lenkijoje gyvenanti Marija Gric pasakoja, kad idėja užsiimti tokiais vaidinimais gimė visiškai atsitiktinai.
„ Aš tas figūrėles, lėles nusipirkau dėvėtų daiktų parduotuvėje, jos ne tam buvo skirtos. Kai pamačiau tas lėlės, man gimė mintis, Baltstogėje gausi baltarusių bendruomenė, o Batleikos niekas nerodo. Galvojau aš nemoku, bet gal kokį kartą padarysiu ir išmesiu. Viena draugė pasiuvo lėlėms drabužius, kita draugė dekoravo dėžę, sukurė 4 atskirus vaizdelius – diena, naktis, rūmai ir tvartelis. Ir jau neišmesi. Galvojau parodysiu vaikams vieną vakarą, o dabar mane visur kviečia, ką tik grįžau iš Kopenhagos, dabar atvykau čia į Lietuvą. Istorija, kuri turėjo būti tik vienam vakarui, tapo mano pašaukimu“, — pasakoja M. Gric.
Vaikai Batleikos teatrą matė pirmą kartą, tad atidžiai klausėsi pasakojimo ir vėliau lėles smalsiai apžiūrinėjo. Panašu, kad visiems labai patiko. O ir kaip kitaip, juk vaikai ir patys dalyvavo vaidinime – reikėjo ir kojomis trypt kai pasirodydavo velnias, ir varpeliais skambinti pasirodžius angelui, ir žvakutes uždegt, kai sužibdavo Kalėdų žvaigžė.
