Projektas «KULTŪROS SAITAI», kelionė į Aukštaitija
Ten kur baigiasi Žemaitija ir prasideda Aukštaitija,prie upės Kruojos stovi Pakruojis – rimavome su mūsų delegacijos dalyviais.
Į edukacinę – pažintinę išvyką „Pažink Aukštaitiją“ rugsėjo 30 d., organizuojamą pagal projektą „Kultūros saitai“ vyko Klaipėdos totorių, armėnų, rusų, baltarusių, lenkų ir žydų bendrijų ar bendruomenių atstovai.
Pažinčiai su Aukštaitija, sąmoningai rinkomės atokesnį, mažiau žinomą miestelį, vos per 4 tūkst. gyventojų turintį Pakruojį ir …neapsirikome .
Pakruojį titulavome kaip ne mažai architektūros bei istorijos deimančiukų slepiantį miestelį — taip nusprendėme apsilankę bent keliuose iš jų.
Abejingų nepaliko Pakruojo žydų sinagoga. Sinagoga skaičiuoja jau 220 metus. Ne kartą degusi, 2017 metais atrestauruota ir visu grožiu atverta lankytojams — vienintelė tokio puošnumo ir tokio dydžio medinė Sinagoga Rytų Europoje. Ir čia pat juntama liūdesio gaida – deja, po karo žydų maldų čia nebelikę.
Dar vienas Pakruojo stebuklas – centre tebestovinti senoji gaisrinė – liudijanti kaip vyko gaisrų gesinimas kone prieš 100 metų. Pasirodo, kad ši vieta skirta ne tik gaisrininkams ir jų įrangai, gaisrinę vietinai išnaudojo ir pramogoms – susibūrimams bei pasilinksminimams. Kad akustika čia puiki, įsitikinomę ją išbandyti panorusiems ir dainą užtraukusiems baltarusiams. Aidėjo kaip geriausioje koncertų salėje.
Paekskursavę po Pakruojį, išgirdę pasakojimų apie aukštaičių gyvenimo ypatumus ir amatus, neatsilaikėme kvietimui paragaut aukštaitiško alaus.
Koks gi aukštaitis be alaus? Seniau alų virdavo kone kiekvienoje sodyboje. Tik aukštaičiai supranta magiško žodžio „žaldokas“ prasmę.Tačiau mes suradome „žaldokę“ – lankėmes aludarės Aldonos Udrienės alaus bravore. Jos šeima aludarystės tradiciją tęsia jau 150 metų.Verda ne tik alų, bet ir girą, spaudžia sūrį.
Grįžtant namo nuobodžiauti neleido su mumis vykusi tautodailės mokytoja Marina Filičeva – pakeliui namo mus mokiusi tradicinio juostelių pynimo meno.
Kultūrinės veiklos vadybininkė Ilona Kabošytė
