Kursų mokytoja Jolanta Momkienė
Liepos 17 dieną intensyvūs lietuvių kalbos vasaros kurso grupė, kuri jau penkta diena intensyviai mokėsi kalbėti lietuviškai, dalyvavo ekskursijoje – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Gidė Rasa stengėsi kalbėti lėtai, aiškiai tardama naujus lietuviškus žodžius, aiškino, ką reiškia vienoks ar kitoks negirdėtas senovinis žodis, o mokytoja Jolanta padėjo įsiminti negirdėtus žodžius, pvz. ,,delmonas“- lietuvių moterų puošni kišenė, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens, būdinga tik Mažajai Lietuvai. Delmonas siūtas iš aksomo, šilko, vilnelės, medvilnės. Tai specialus maišelis, pasiūtas iš tamsesnės medžiagos, išsiuvinėtas įvairiaspalvių siūlų gėlytėmis, paukščiukais, papuoštas dar ir karoliukais. Kampuose kartais buvo išsiuvinėjami savininkės inicialai, data. Moterys delmone laikydavo pinigus, nosinaitę, įvairias smulkmenas.
Mokiniai žavėjosi lietuvininkų nešiojamais drabužiais, sužinojo naujų žodžių, pavadinimų apie nešiojamus to meto nuotakų rūbus, papuošalus, pvz.: nuotakos XIX a. pradžioje dėvėdavo įspūdingą kyką — aukštą cilindro formos galvos apdangalą, padarytą iš juodo aksomo arba fetro. Jaunamartės kykas, pasiūtas iš pintinių nėrinių, užtemptų ant specialaus karkaso, iš viršaus būdavo apgobiamas plonu šydu. Turinčios vaikų moterys galvą aprišdavo didele balta skara, surišta pakaušyje, būtinai prispaudžiant laisvąjį skaros kampą. Moterys dėvėjo linines drobules. Drobulė lankstoma į tris dalis ir dėvima šiek tiek nuleista nuo pečių.
Mokiniai kartojo žodžius, stengėsi juos įsidėmėti. Taip pat sužinojo apie vėlyvojo laikotarpio Klaipėdos krašto moterų aprangoje vietoje marškinių ir liemenės pradėtus dėvėti trumpu s, prie liemens prigludusius švarkelius. Kostiumas gerokai patamsėjo. Tą nulėmė ir religinis liuteronų judėjimas su griežtesniais papročiais. Tamsios spalvos, ypač juoda, pradėtos laikyti gero skonio, doro, pamaldaus gyvenimo būdo įrodymu. Tai labai nustebino grupės narius, jie stengėsi klausti lietuviškai, vartoti išmoktus žodžius, kartojo nežinomus.
Mokiniai aiškinosi, kodėl šio regiono aprangoje vyravo juoda spalva, kodėl klaipėdiškiai vyrai mūvėjo ne tik ilgomis, bet ir trumpomis kelnėmis, kaip Vakarų Europoje. Grupės nariai sužinojo, kad sermėgos (mokiniai stengėsi tarti taisyklingai) ilgai buvo siuvamos pagal XVIII a. madą, su klostytais įsiuvais šonuose. Madingos buvo mėlynos ir juodos sermėgos. Vyrai juosėdavo ne tik juostomis, bet ir spalvotai siuvinėtais bei odiniais diržais. Visus nustebino šios detalės, mokinių akiratis prasiplėtė.
Intensyvūs lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kurso grupės mokiniai atidžiai klausėsi Mažosios Lietuvos gyventojų – lietuvininkų, ,,šišioniškių” kalbos, aiškinosi, stengėsi suprasti, kaip formavosi tradicijos, papročiai, prašė gidės Rasos pakartoti nežinomus žodžius, mėgino juos versti į savo gimtąją kalbą, klausė mokytojos Jolantos jų reikšmės.
Užsiėmimo metu mokiniai sužinojo apie Mažosios Lietuvos atsiradimo aplinkybes, joje gyvenusią etninę grupę – lietuvininkus, stebėjo archyvinę kino kroniką, susipažino su lietuvininkų tautinio kostiumo išskirtinėmis detalėmis, jų šnekta, bei pamatė, kaip lietuvininkai švęsdavo vestuves. Atliko praktines užduotis: dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse – pagal duotą pavyzdį kūrė lietuvininkų naudotą delmoną- rankinę, kurią patys puošė ornamentais. Mokiniams ši kūrybinė užduotis suteikė daug džiaugsmo, taip pat stengėsi kalbėti lietuviškai, aiškiai tarti žodžius, susijusius su kūrybiniu darbu.
Tikslas buvo pasiektas – išeidami mokiniai dėkojo gidei Rasai už įdomų pasakojimą, išsinešė savo sukurtus delmonus- rankines, išmoko naujų lietuviškų žodžių, klausėsi lietuviškos kalbos, intensyviai mokėsi, kartojo, stengėsi kalbėti lietuviškai.
