Pažinčiai su Mažąja Lietuva, lietuvininkais arba Prūsų Lietuva, pasirinkimo būta nemažo. Į kurį Rytprūsių kampelį bepažvelgsi – rasi kažką unikalaus: ar tai būtų Ventės ragas su paukščių žiedavimo stotimi, ar Minijos kaimas – lietuviškoji Venecija, ar Rusnė – vienintelė Lietuvos sala. Bet šįkart lankėmės Šilutės mieste ir Švėkšnoje.
Išklausę gido pasakojimo apie šio krašto istorines peripetijas, regiono susiformavimą ir kalbinius iššūkius – sukome sėkmingo dvarininko, Šilutės mecenato, kultūros ir visuomenės veikėjo Hugo Šojaus dvaro — muziejaus link.
Tai buvo jau penktoji mūsų kelionė pagal projektą „Kultūros saitai“ kartu keliauti subūrusi totorių, lenkų, armėnų, žydų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių bendrijų ar bendruomenių atstovus.
Šilutėje dairėmės po gana kuklų H.Šojaus dvarą ir klausėmės dvaro, bei dvaro savininko asmeninių gyvenimo istorijų. Sužinojome kiek daug šis žmogus davė Šilutei, kaip prisidėjo prie lietuvybės, lietuviškų tradicijų puoselėjimo – už ką, beje, H.Šojui buvo suteiktas Karaliaučiaus universiteto garbės daktaro laipsnis. Be kita ko, H.Šojus iš prigimties buvo muziejininkas – apžiūrėjome jo surinktas archelogines kolekcijas, o susipažinti su Mažosios Lietuvos buitimi padėjo etnografinė ekspozicija . Skyrėsi lietuvių kalba Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje – įsitikinome palygine kaip vadiname vienokius ar kitokius daiktus. Susipažinome ir su išskirtinai šiam regionui būdingu nacionalinio kostiumo priedu – delmanu, ( tų laikų moteriška pinigine), bei šimtaraštėmis – mažalietuvininkių austomis juostelėmis su žodžiais – tarsi šiuolaikinėmis „sms“ žinutėmis.
Beje, Šilutės dvare mus pasitiko žavios ponios – dvarininkės, pasiūlė „kafijos“ , vedžiojo po dvarą ir pamokė elegantiškų 18 amžiaus dvaruose vyravusių etiketo manierų. Ko mes tik nesužinojome! Pasirodo, kad ponios turėjo persirengti ne mažiau 6, ar net 8 kartus per dieną, kad popiet labai svarbu „palaunė“ — „kafijos“gėrimo laikas ir, kad žinoti vėduoklių „kalbą“ yra būtina, nes tai ištisas flirto vadovėlis. Ponams, gi, labai įtiko kaklaskarių rišimo pamoka, kurios noriai mokėsi ir moterys, kad taip įmantriai 18 amžiaus maniera galėtų susirišti kaklą puošiantį šalikėlį.
Dvaro nuotaiką labai įtaigiai papildė Aleksandro Vasiljevo paroda iš istorinių kostiumų kolekcijos „Dama su krinolinu“, o tuomečiai dvaro ponių aksesuarai užminė nemažai mįslių. Po ekspozicijas vedžiojusi gidė kantriai aiškino, kas turėjo būtinai būti damos rankinėje — veidrodėlis, kvepalų buteliukas ir uostoma druska – nepamainomas daiktas, jei ponia alptų. Be kita ko, 18 amžiaus ponia dažnai nešiojo ir kitokių įdomių daikčiukų, susijusių su to meto higiena, tiksliau jos trūkumu – mat maudytąsi ne dažniau nei kartą per mėnesį: tai ir miniatiūrinės blusų gaudyklės, smaigučiai po peruku lakstantiems gyviams pabaidyti, aromatizuotų žiedlapių taurelė – skirta kvapui pagerinti, kad nejaustų jai ranką ištiesusio jaunikaičio mėnesio prakaito sankaupų, – pasakojo muziejaus edukatorė Roma Šukienė.
Čia mums labai tiko ir kita, jau Švėkšnos amatų centre išbandyta edukacija – muilo gamyba. Pasidžiaugę, kad šiais laikais higienos normos jau gerokai pakitę, su entuziazmu kibome į mums pasiūlytą užduotį – pasigaminti savo receptūros muilo gabalėlį. Triūsėme su fantazija, rinkomės kvapą, spalvą, džiovintas žoleles ir vaikiškai džiūgavome pamatė pavykusį savo kūrinį. Daugelis prisipažino tai darę pirmą kartą.
Būdami Švėkšnoje, nepraleidome progos apsilankyti Šv.apaštalo Jokūbo bažnyčioje, bei miestelio mecenatų grafų Pliaterių dvaro parke, ypač kai jis buvo išpuoštas tradicinei, čia vykstančiai šviečiančių moliūgų šventei. Prieš dešimt metų miestelio sugalvota šventė prasidėjo vos nuo 38 išskaptuoti moliūgų ir nedidelio būrio gerbėjų. Šventės rekordas — net 1700 šviečiančių moliūgų ir tūkstančio šventės lankytojų.
Žinoma, kad per šį trumpą laiką neišvažinėjome visos Mažosios Lietuvos, tikrai turinčios ką parodyti lankytojui, tačiau gal šiek tiek spėjome pajusti šio krašto savitumą ir grožį. Krašto, kur vanduo kuria gyvenimą.
